Ekologinio ūkininkavimo sėkmė – bioįvairovės palaikymas

Lietuvoje ekologinė žemdirbystė plačiau išplėtota mažesnio našumo lengvesniuose dirvožemiuose, juose sėkmingai sprendžiamos aktualios aplinkosaugos ir vandenų taršos problemos, tačiau juose sudėtinga išauginti vartotojų poreikius tenkinančius ekologinės produkcijos kiekius. Kadangi vis didesnis dėmesys kreipiamas į saugų maistą, ypač vaikų mitybai, todėl svarbu ne tik išsaugoti švarią aplinką, bet ir didinti ekologiškos produkcijos išauginimą.

Našiuose didesnio humusingumo dirvožemiuose plėtojant ekologinę žemdirbystę, yra didesnės galimybės išauginti ekologiškos produkcijos kiekį, artimą išauginamam intensyviuose ūkiuose. Ekologinėje žemdirbystėje svarbiausia, kad siekiant auginti pelningiausius augalus, nebūtų nualintas dirvožemis.  

Biologizacija yra sudėtingas procesas, nes tenka atkurti natūralias biologines dirvožemio, kaip pagrindinio agrosistemos komponento, produkuojančio augalams mitybos elementus ir sudarančio kitas augmenijai būtinas funkcionavimo sąlygas, savybes.

Daugelyje senųjų Europos šalių, kuriose ekologinė žemdirbystė turi ilgametę patirtį, teigiama, kad ekologinės žemdirbystės pradžioje dirvožemio našumas ir augalų produktyvumas mažėja, tačiau po ilgesnio sintetinių medžiagų nenaudojimo natūralios dirvožemio funkcijos atsistato. Svarbu, kad natūralaus ekosistemos funkcionavimo nedestabilizuotų žmogaus veikla, nukreipta vienokia ar kitokia jam naudinga linkme.

Ekologinėje žemdirbystėje negalint naudoti sintetinių trąšų ir augalų apsaugos priemonių, svarbu palaikyti teigiamą organinių medžiagų balansą, sudarant tokią augalų kaitą, kad įnešimo į dirvožemį su augalų liekanomis ir organinėmis trąšomis ir išnešimo balansas būtų teigiamas. Vieni augalai turi sukurti palankią mitybos terpę ir sudaryti tinkamą fitosanitarinę būklę kitiems.

Ekologinė žemdirbystėje nenaudojant sintetinių trąšų, ypač azoto, kuris skatina organinių medžiagų irimą, iš vienos pusės tai yra teigiamas dalykas, nes lėčiau vyksta organinių medžiagų skaidymasis, nepatiriama mitybos elementų nuostolių, mažiau destabilizuojamas humuso balansas. Tačiau dėl lėto skaidymosi augalams gali pritrūkti iš organinių medžiagų atpalaiduotų mineralinių augalams prieinamų mitybos elementų.

Beje, palaikyti dirvožemio našumą ir užtikrinti tinkamą augalų mitybą visada yra lengviau, jei periodiškai nustatytume pagrindinius jo našumo parametrus. Vienas svarbiausių – humusingumo lygis, turtingumas fosforo ir kalio, kurie greit nekinta, todėl juos ištirti užtenka kas keleri metai. Norisi dar kartą priminti apie stabilųjį humusą, kuris kartais tapatinamas su greičiau kintančiu, dėl įvairiomis formomis papildomu organinės medžiagos kiekiu.

Dirvožemyje patekusių organinių medžiagų destrukcija (skaidymasis) vyksta įvairiomis kryptimis. Dalis mineralizuojasi, dėl ko atpalaiduojami mitybos elementai; dalis humifikuojasi, sudarydama stabilaus humuso atsargas. Kad organinė medžiaga virstų humusu (kurio sudėtyje nebėra biologinės sandaros nepakeitusių augalinių ar gyvūninių dalelių), turi praeiti gana ilgas laiko tarpas, tai priklauso nuo jos cheminės sudėties, azoto ir anglies santykio, įnešimo laiko, šilumos, drėgmės kiekio, mikroorganizmų aktyvumo ir  daugelio kitų sąlygų. Humusas skirtingų dirvožemių organinėje medžiagoje sudaro iki 85 %, biologinės sudėties nepakeitusios augalinės ir gyvūninės kilmės dalelės iki 10-15 %. Humusas yra vienas svarbiausių dirvožemio našumo rodiklių, didele dalimi lemiantis jo fizines ir agrochemines savybes. Tai ir maisto medžiagų rezervas augalų vystymuisi bei mikroorganizmų veiklai. Kai kurių šalių tyrėjai teigia, kad sėkmingas ekologinis ūkininkavimas galimas tik pasiekus >2 % stabilaus humuso balansą.

Mažai mišrių ekologinių ūkių Lietuvoje, kurie turi galimybę organinių medžiagų atsargas dirvožemyje papildyti naudingiausia trąša– mėšlu, kuriame, ypač ilgiau išlaikytame, tam tikra dalis jau yra humifikuota. Augalininkystės ūkiuose neturint gyvulių, mažai įnešima organinių trąšų su šiaudais ir augalų liekanomis, tai taip pat veda prie dirvožemio našumo mažėjimo

Viena iš svarbiausių priemonių biologiniam dirvožemio aktyvumui didinti ir organinių medžiagų ir mitybos elementų augalams reikalingo kiekio užtikrinimui – žaliosios trąšos.

Kadangi augalų šaknyse, liekanose ir dažnai įterpiamuose šiauduose susikaupia daug anglies (C) ir mažai azoto (N), todėl jų santykis C:N būna > 15-20. Tokie elementai yra sunkiai irstantys, jų skaidymui mikroorganizmai naudoja dirvožemyje esanti azotą, todėl jo kiekis dirvožemyje mažėja. Dirvožemyje organinių medžiagų ir augalams prieinamų mitybos elementų balansui palaikyti, įterpiant daug anglies turinčius šiaudus, verta įterpimą derinti su azotinga sideralinių augalų biomase.

Žaliųjų trąšų panaudojimas dirvožemio našumui ir augalų produktyvumui palaikyti gana sudėtingas procesas – visų pirma pagrindiniuose ir tarpiniuose pasėliuose tinkamų augalų derinių parinkimas, jų sėjos laiko suderinamumas su biomasės išauginimu iki optimalaus įterpimo tarpsnio – žydėjimo pradžios, tinkamo įterpimo būdo ir derinio su po jų augsiančiais augalais.

Šiais metais, kai šiltą vasarą javai subrendo dar rugpjūčio pradžioje, popjūtinis periodas buvo ypač palankus tarpinių pasėlių auginimui. Todėl šį rudenį tarpiniai pasėliai žaliavo daugelyje laukų, juose nemažai buvo auginama baltosios garstyčios. Žinoma, visokeriopai naudingesni yra iš atmosferos azotą fiksuojantys pupiniai augalai, ypač dobilai, tačiau jie augo tik pavieniuose ploteliuose.

Baltosios garstyčios agrotechnika nesudėtinga, o ir augalas nereikalauja didelio dėmesio. Tačiau reiktų žinoti, kad ji nefiksuoja azoto iš atmosferos, kaip kad dobilai, todėl kai eko ūkiuose negalima naudoti mineralinių azoto trąšų, ji neblogai veši tik našiuose dirvožemiuose, kuriuose ir azoto, atpalaiduojamo iš organinių medžiagų, joms užtenka. Tačiau mažo našumo dirvožemiuose jos kiek geriau vystosi pasėtos po vienokių ar kitokių pupinių augalų, tačiau pasėtos po javų – skursta. Todėl nenašiuose dirvožemiuose naudingiau sėti pupinius augalus, pvz. raudonuosius dobilus, kurie, fiksuodami azotą iš atmosferos, neblogai auga ir pasiekia žydėjimo tarpsnį.

Svarbus veiksnys tarpinių pasėlių agrotechnikoje yra biomasės įterpimo laikas – ne per anksti ir ne per vėlai. Baltoji garstyčia, pasėta iki rugpjūčio vidurio, pradeda žydėti spalio pradžioje, tai yra pats tas laikas ją įterpti, tačiau pasėta rugsėjo pradžioje, ji nepasiekia ir butonizacijos tarpsnio, tokia masė azotinga, sultinga, ir ją įterpus, jei užsitęs šilti orai, galima greita mineralizacija ir azoto nuostoliai.

Dobilus naudingiau auginti įsėlyje, o ne posėlyje, nes popjūtiminiame periode, užsitęsus sausiems orams, jų sėklos sunkiai sudygsta. Šiltais rudens periodais, kai užauga didelė fitomasė, naudingesnis dvifazis įterpimo būdas: pirma masė susmulkinama ir dalinai įterpiama vienokiais ar kitokiais skutikais, kad masė, sąlytyje su dirvožemiu, aerobinėse sąlygose pradėtų mineralizuotis, o tada – apariama, kad ir po gilaus arimo šis procesas tęstųsi.

Nors baltoji garstyčia, kaip fitosanitarinis augalas, labai tinka javų grandyse, tačiau nereikėtų, kad ji į tą patį lauką grįžtų dažnai, nes yra teiginių, kad tai gana agresyvus augalas, kuris gali turėti ir neigiamą poveikį dirvožemio gerosioms bakterijoms ir kitiems mikroorganizmams.

Nuotrauka. Kai kurių žemdirbių laukuose tarpiniuose pasėliuose vešėjo daugiau antžeminės ir požeminės biomasės sukaupiantis baltosios garstyčios ir aliejinio ridiko mišinys

Nuotrauka. Žaliosios trąšos geriau skaidomos, kai pirmiau biomasė susmulkinama ir dalinai įterpiama vienokiais ar kitokiais skutikais (kad masė dirvožemyje aerobinėse sąlygose pradėtų mineralizuotis), o tada ir giliai užarus optimaliose sąlygose šis procesas tęsis.

Dr. Stanislava Maikštėnienė

LAS garbės narė

Tomo Maikštėno nuotraukos